LietuviųAnglų

LIETUVOS RESPUBLIKOS APLINKOS MINISTERIJA       GENERALINĖ MIŠKŲ URĖDIJA

Svetainės medis  Klauskite Pagalba neįgaliems VĮ Anykščių miškų urėdija

 
 

 

 Pranešimas

Vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.101 straipsnio 1 dalimi, pranešame apie numatomą žemiau išvardintų valstybės įmonių miškų urėdijų reorganizavimą bei reorganizavimo sąlygų sudarymą.

Plačiau

 

 

 

 

Naujienos
tarp
Miškų sanitarinė apsauga ir FSC. Ar įmanoma suderinti? 2013.03.25

Kaip išspręsti problemą, kai viena pusė, atstovaujanti gamtosauginius interesus, sako, kad tokia padėtis yra normali ir miško ekosistema susitvarkys pati, o Miškų įstatymas, Miško sanitarinės apsaugos taisyklės įpareigoja miškininkus užtikrinti gerą miškų sanitarinę būklę.

Pagal miškų sertifikavimo FSC reikalavimus visos šalies miškų urėdijos savanoriškai įsipareigojo 5 proc. valdomų miškų ploto nevykdyti jokios ūkinės veiklos ir miškus išlaikyti jų natūralioje būklėje. Miškų urėdijos, kuriose buvo didesni plotai griežtą ūkininkavimo režimą turinčių miškų, tą problemą gal būt sprendė lengviau. Tuo tarpu Anykščių miškų urėdijoje reikėjo gerokai pasukti galvą ir įdėti daug darbo atrenkant plotus, nustatant juose esančias gamtines vertybes. Ką reiškia 5 proc. paliekamų miškų? Mūsų urėdijoje tai beveik 1000 ha. Didesnė dalis tokių plotų – IV grupės miškai.

Ilgą laiko tarpą nevykdant jokios ūkinės veiklos, šiuose sklypuose pradėjo formuotis savotiški mikro rezervatai.Gamtinių vertybių išsaugojimo požiūriu šios teritorijos tapo svarbiu miško biologinės įvairovės elementu. Kita vertus, šios teritorijos tapo galvos skausmu mums, nes be miškų urėdijos įsipareigojimų nevykdyti ūkinės veikos, tos teritorijos neįgavo jokio kito apsaugos statuso. Kitaip sakant, joms galioja visi miškų ūkinę veiklą reglamentuojantys norminiai dokumentai.

Priešprieša tarp miškų ūkinę veiklą reglamentuojančių dokumentų ir kitų gamtosauginių norminių aktų ypač išryškėjo po 2012 m. spalio 6 d. praūžusios audros, kai ir mūsų miškų urėdijoje buvo išversta ir išlaužyta dideli kiekiai medienos. Kai kurios saugomos teritorijos tapo tikru medžių sąvartynu. Kaip išspręsti problemą, kai viena pusė, atstovaujanti gamtosauginius interesus, sako, kad tokia padėtis yra normali ir miško ekosistema susitvarkys pati, o Miškų įstatymas, Miško sanitarinės apsaugos taisyklės įpareigoja miškininkus užtikrinti gerą miškų sanitarinę būklę.

Šiai problemai aptarti šių metų sausio 23 d. sukvietėme į miškų urėdiją įvairių sričių specialistus, kad išgirstume įvairių nuomonių ir gal būt surastume bendrus sprendimų būdus. Pasitarime dalyvavo Lietuvos gamtos fondas atstovas Danas Augutis, Anykščių rajono savivaldybės meras Sigutis Obelevičius, Valstybinės miškų tarnybos miško sanitarinės apsaugos skyriaus vedėjas Virgilijus Vasiliauskas, Anykščių regioninio parko direkcijos specialistė Dovilė Barčkutė, Anykščių miškų urėdas Sigitas Kinderis, urėdijos specialistai, girininkai, savo nuomonę raštu pateikė Miškų institutas.

Pateikta informacija apie audros padarinius, išverstus ir išlaužytus medienos kiekius KMB ir kituose miškų urėdijos savanoriškai saugomuose 5 proc. miškų plotų. Pasitarimo dalyviai detaliai susipažino su norminiais dokumentais, reglamentuojančiais kertinių miško buveinių (KMB) bei pagal miškų sertifikavimo FSC įsipareigojimus miškų urėdijos savanoriškai saugomų 5 proc. miškų apsaugą ir ūkinę veiklą.

Mero, biologo S. Obelevičiaus manymu, ne KMB plotuose vėjavartų tvarkymas neturi kelti jokių problemų ir jas reikėtų iš miško pašalinti, o KMB plotuose turėtų būti priimami kiti sprendimai.

Lietuvos gamtos fondas atstovas D. Augutis teigė, kad miškų urėdijos įsipareigojimas saugoti 5 proc. administruojamų miškus įpareigoja tą miškų plotą palikti natūralioje būklėje, kad vienas iš natūralios raidos faktorių yra ir įvairios gamtinės miškų pažaidos, šiuo atveju vėjavartos, vėjalaužos. Jo manymu, KMB teritorijose geriausiai nedaryti nieko, o jei negalima nieko nedaryti, tokiu atveju reikia kolektyviai nuspręsti, ką reikalinga daryti. Jeigu pažeidimų atveju saugomos teritorijos gali netekti savo vertės, tokiu atveju reikėtų naikinti tos saugomos teritorijos statusą ir parinkti kitas atitinkamą gamtinę vertę turinčias teritorijas, kur miškas dėl tam tikrų susiklosčiusių sąlygų yra išlikęs natūralioje būklėje, kur dideli negyvos medienos kiekiai ir pan.

Pritarusi D. Augučio mintims, Anykščių RP direkcijos specialistė D. Barčkutė pažymėjo, kad natūraliai raidai paliktų miško paukščių veisimosi zonose vėjavartas reikėtų sugaminti ir išvežti iki kovo mėnesio, bet tuomet bus pažeisti tų medynų natūralios miško raidos principai. Lieka klausimas, o ką toliau daryti su tokiais miško sklypais?

Jiems oponavęs Valstybinės miškų tarnybos miško sanitarinės apsaugos skyriaus vedėjas V. Vasiliauskas pažymėjo, kad galiojantys miškininkystės norminiai dokumentai įpareigoja miškų urėdijas prižiūrėti miškų sanitarinę būklę, laiku sugaminti ir pašalinti iš miško spygliuočių vėjavartas, vėjalaužas. KMB ir kitos natūraliai raidai paliktos pagal miškų sertifikavimo FSC reikalavimus saugomos teritorijos neturi jokio juridinio statuso. Jų apsauga – tik miškų urėdijos įsipareigojimas sertifikuojančiai įmonei.

Skirtingi teisės dokumentai skirtingai vertina situaciją ir reikalauja skirtingų sprendimų. Miškų prižiūrėtojams iškyla svarbus praktinis klausimas: kuris dokumentas turi aukštesnį galiojimo statusą – miškų sertifikavimo FSC standartas ar Miško sanitarinės apsaugos taisyklės?

Nelikviduojant pernykštės audros padarinių urėdijos saugoti įsipareigotose teritorijose, kai žievėgraužio tipografo kenkėjų aktyvumo kreivė ženkliai kyla į viršų, miškuose likusios eglių vėjavartos, vėjalaužos gali sąlygoti masinį kenkėjų išplitimą ir didelį eglynų džiūvimą.

Todėl nedelsiant reikėtų apibrėžti KMB statusą miškuose, nustatant joms apsaugos režimą. Tuomet, manau, išnyktų prieštaravimai tarp Miško sanitarinės apsaugos taisyklių reikalavimų ir miškų urėdijų įsipareigojimų nevykdyti KMB ūkinės veiklos. Kaip vieną iš kovos su žievėgraužiu tipografu priemonių, V. Vasiliauskas pasiūlė taikyti eglių kamienų žievinimą. Šiam pasiūlymui pritarė ir pasitarimo dalyviai.

Šio pasitarimo metu išaiškėjo, kad daug metų nesprendžiant problemų, kurios atsiranda dėl skirtingų reikalavimų norminiuose dokumentuose, miškų urėdijų darbuotojai atsiduria keblioje situacijoje. Jie gąsdinami ir baudžiami administracinėmis baudomis už Miško sanitarinės apsaugos taisyklių nevykdymą. Iš kitos pusės – miškų sertifikavimo auditas graso netekti sertifikato. Esame palikti kontroliuojančių organizacijų malonei ir supratingumui arba, kitaip sakant, atsidūrę tarsi tarp priekalo ir kūjo.

Būtina ieškoti sprendimų, teikiant siūlymus tiek miškų tarnyboms, tiek miškus sertifikuojančioms įmonėms. Vieni miškų sertifikavimo standarto principai reikalauja besąlygiškai vykdyti Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus teisės aktus, o kituose principuose suformuoti reikalavimai, kuriuos įgyvendinant yra pažeidžiami miškininkystės veiklą reglamentuojantys nacionaliniai norminiai dokumentai.

Atsižvelgdami į dalyvaujančių nuomonę, suradome mūsų situacijai galimus sprendimo būdus. Manytume, kad miškų plotuose, kurie nepriskirti kertinėms miško buveinėms ir kuriuose yra dideli spygliuočių vėjavartų kiekiai, reikalinga jų medieną sugaminti ir išvežti iš miško. Tuose sklypuose reikia naikinti miškų urėdijos įsipareigojimus sertifikavimo FSC saugoti miškus jų natūralioje būklėje. Vietoj tokių plotų tikslinga parinkti kitus sklypus, atitinkančius miškų sertifikavimo FSC reikalavimus.

Apžiūrint medynus išvykos metu išaiškėjo ir mūsų padarytos klaidos, parenkant saugojimui medynus. Dalį tokių plotų buvome parinkę paukščių veisimosi vietose, kur Miško kirtimo taisyklės riboja kirtimus. Tokie plotai dažniausiai yra bandžiuose spygliuočių medynuose, kurie yra labiausiai pažeidžiami ir kur dėl nevykdomo ūkininkavimo atsiranda daugiausiai problemų. Padarėme išvadas, kad labiausiai būtų tinkami palikti natūraliai raidai lapuočių medynai, esantys užmirkusiose ir užpelkėjusiose augavietės. Vien dėl esamų gamtinių sąlygų tuose sklypuose daugelį metų nevykdoma jokia ūkinė veikla, juose yra susikaupę dideli negyvos medienos kiekiai ir tokie plotai nekelia jokios grėsmės aplinkiniams medynams. Tokių sklypų parinkimui pritarė ir gamtosaugos atstovai.

Kertinėse miško buveinėse priimtas sprendimas žievinti žalių eglių vėjavartas ir vėjalaužas. Vėtros nulaužtus storesnius stuobrius reikėtų nuleisti, o išverstus medžius nugenėti ir nužievinti. Siekiant sumažinti darbų sąnaudas, galima žievinti juostomis, paliekant nežievintas ne platesnes kaip 5 cm juostas, nugenėtas šakas sukrauti į krūvas. Darbas nepigus, reikalaujantis papildomai žmoniškųjų ir finansinių išteklių. Gerai, kad mūsų atveju tokių vėjavartų bus tik apie 200 ktm. Susitvarkysim.

Ar tai geriausias ir priimtiniausias būdas, teigti negalėtume, jeigu tokių virtėlių būtų tūkstantis ar daugiau kietmetrių. Faktas tas, kad daugeliu atvejų išvirtus net ir didesnei daliai kertinėse buveinėse esančių medžių, tose teritorijose esančios biologinės vertybės ne tik kad neišnyksta, tačiau neretai ten esančioms rūšims susidaro netgi palankesnės sąlygos. Netvarkant jų, kyla realus pavojus susidaryti ir išplisti kenkėjų židiniams. Koks tinkamiausias sprendimas? Mūsų nuomone, kertinėms miško buveinėms turi būti suteiktas saugomų teritorijų statusas. Nesvarbu, kad tai maži ploteliai, bet tiems miško sklypams galima būtų nustatyti pirmos miškų grupės apsaugos statusą. Tuomet išnyktų prieštaravimas tarp Miško sanitarinės apsaugos taisyklių ir miškų sertifikavimo FSC standarto reikalavimų. Aplink tokias teritorijas laikui bėgant būtų galima sudaryti buferines zonas su atsparesniais kenkėjams medynais, gretimuose medynuose taikyti intensyvesnes sanitarinės miškų apsaugas priemones. Kita vertus, reikalinga tikslinti ir miškų sertifikavimo FSC standarto reikalavimus. Visi šio standarto keliami reikalavimai turi atitikti galiojantiems respublikoje teisiniams dokumentams.

Todėl pasitarimo dalyviai vienbalsiai pritarė nuomonei, kad reikalinga kreiptis ir į už miškų valdymą atsakingas institucijas, ir į sertifikuojančias įmones, kad būtų sprendžiamos susidariusios problemos ir miškų urėdijos nebūtų paliktos dviprasmiškoje situacijoje.

KĘSTUTIS BILBOKAS

Anykščių miškų urėdijos vyriausiasis miškininkas

back   Atgal

 

tarp

VĮ Anykščių miškų urėdija

Vilniaus g. 101, LT-29142 Anykščiai.
Tel./faks. (+370 381) 58 577, el. paštas info@amu.lt 
www.amu.lt

Juridinių asmenų registro kodas 154117499, PVM kodas LT541174917
a.s. LT 154010043100080148, AB DNB bankas

Darbo laikas: I - IV 8.00 - 17.00; V 8.00 - 15.45, Pietų pertrauka 12.00 - 12.45

tarp
Naujienų prenumerata
© VĮ Anykščių miškų urėdija | Pagrindinė svetainės versija pritaikyta naudotis neįgaliesiems Interneto svetainių kūrimas Interneto svetainių kūrimas optimizavimas seo paslaugos web design