LietuviųAnglų

LIETUVOS RESPUBLIKOS APLINKOS MINISTERIJA       GENERALINĖ MIŠKŲ URĖDIJA

Svetainės medis  Klauskite Pagalba neįgaliems VĮ Anykščių miškų urėdija

 
 

 

 Pranešimas

Vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.101 straipsnio 1 dalimi, pranešame apie numatomą žemiau išvardintų valstybės įmonių miškų urėdijų reorganizavimą bei reorganizavimo sąlygų sudarymą.

Plačiau

 

 

 

 

Naujienos
tarp
Išleistas naujas fotografijų albumas 2013.08.30

Ar paprasta papasakoti, parašyti apie Lietuvos miškus? Ko gero – to nesudėtum net į visą biblioteką. Albume „Miškan eini“ – tai, kas yra gražiausia, prie ko taip ir norisi prisiglausti, ką norisi matyti. Gal tai fotografo meistriškas darbas, gal teksto autoriaus kerai. O gal – ir pats Baranauskas, jo palingavimai apie girių gadynę.

Kai po ilgesnio nebuvimo grįžti į Lietuvą, visada lauki akimirkos, kada lėktuvas praplėš debesis ir prieš akis išsidrieks žalia krašto panorama. Nesvarbu, koks metų laikas bebūtų, akys ieško miško ir būtinai suranda, o tada gali jautis sugrįžęs į namus.
Lietuvos girios – mūsų gyvenimo dalis. Tiesa, šiandien tariamės nuo girių nutolę, vis mažiau nuo jų priklausomi. Tačiau iš tikro tema – miškas ir žmogus – Lietuvoje yra vis dar aktuali ir gyva. Klystume manydami, kad šis ryšys – tik ekonominis, nes iš tikro jis yra netgi mažiau svarbus, nei buvo prieš šimtą metų. Mums didžiosios girių vertės kitokios – ekologinė, rekreacinė, apsauginė, pagaliau – sunkiai apibrėžiama, ta, kuri glūdi mūsų lietuviškoje prigimtyje, kiekvienam be jokio pasiruošimo pasakanti dešimtis skirtingų girios vardų. Reta tauta turi paveldėtą tokį lobyną, gimusį ir išpuoselėtą bendraujant su giria.
Giria – ne šiaip giria: ji yra tyrinėjimų ir nuolatinio dėmesio objektas. Juk turime Miškų institutą ir gausų pulką miško mokslininkų, leidžiame mėnraštį „Mūsų girios“, ir, tarkim, net neįsivaizduojame tokio žurnalo, kaip „Mūsų ežerai“ ar „Mūsų pelkės“, neturime, nors – gal ir galėtume turėti kitų ekosistemos komponentų (ir tų pačių ežerų, pelkių) tyrimo, stebėsenos institutus.
Tokios ir panašios mintys kilo ne grįžus iš girios, bet atvertus „dar šiltą“ knygą, kurioje – visos Lietuvos girios. Taigi – rankose naujas, dar spaustuvės dažais kvepiantis Jono Danausko ir Remigijaus Ozolinčiaus spalvotas, sakyčiau – puošnus albumas „Miškan eini“. Dar prieš ją atversdamas nejučia supranti: taigi be girios, be medžių knygos taip pat nebūtų...

Knygos autoriai – ypatingi, Lietuvos girioms, jų pažinimui, populiarinimui daug laiko ir jėgų skyrę žmonės. Fotografas, menininkas Jonas Danauskas, kaip sako, jau seniai „neišeina iš girios“, reikėtų pasistengti suskaičiuoti jo parengtas, išleistas, iliustruotas knygas, informacinius leidinius. Remigijus Ozolinčius – habilituotas mokslų daktaras, profesorius, miškininkų ir ne tik jų visuomenėje žinomas iškilus mokslininkas, puikiai valdantis plunksną ir nesibodintis to daryti. Sumanymas parengti šį albumą brendo ilgai, o kai jis buvo beveik baigtas, Remigijus paliko mus... Ten, amžinosiose giriose, jam turėtų būti gera, nes gyvenimas buvo lydimas meilės ir džiaugsmo, jis buvo išnaudotas iki paskutinės akimirkos – protingai ir tikslingai. Ir dar – knygoje „prasiveržia“ trečiasis autorius – mūsų klasikas, nepakartojamojo „Anykščių šilelio“ autorius Antanas Baranauskas. Jo poema atveria knygos skyrius – ne tik lietuvišku, originaliu poeto tarmės žodžiu, bet ir išversta į anglų kalbą. Juk knygą į rankas ims ir žiūrės, skaitys visi..
Taigi – rankose nauja knyga. Miškan eini... Tas ėjimas į girią yra ne šiaip sau, juk mes einame „pas girią“, mes stengiamės susilieti su ja. Ar giria mūsų laukia? Jei einame atvira širdimi, būsime mielai pakviesti ir priimti.

Knygoje giria mus sutinka visaip: čia kalbama apie jos grožį, apie skirtingus miškus ir jų ypatybes, apie miškų funkciją ir vietą mūsų gyvenime. Tačiau kaip žodį berašytų garbus miškų mokslininkas, visada primena – mišką mes gerbiame, o medžius – labiausiai, miškas visada buvo ir liko mūsų dvasinio ir materialiojo gyvenimo dalis. 
Kaip pratarmėje sako aplinkos ministras Valentinas Mazuronis – tariant „lietuvis ir giria“, sunku būtų įsivaizduoti tarp šių dviejų žodžių kitą ženklą ar jungtuką. Sengirėje jaučiamės kaip bažnyčioje, o nors vienas gyvenime miškasodis išlieka kaip nuostabiausias prisiminimas. 
Ar paprasta papasakoti, parašyti apie Lietuvos miškus? Ko gero – to nesudėtum net į visą biblioteką. Albume „Miškan eini“ – tai, kas yra gražiausia, prie ko taip ir norisi prisiglausti, ką norisi matyti. Gal tai fotografo meistriškas darbas, gal teksto autoriaus kerai. O gal – ir pats Baranauskas, jo palingavimai apie girių gadynę.
Ypatingą girios vaizdą knygoje kuria jos maketą sugalvojęs ir įprasminęs dailininkas. Čia dera viskas - vaizdai, tekstai, fonai. Manau, kad šį albumą reikėtų laikyti ir didele knygos dizainerio sėkme.
Miela paimti į rankas tokią knygą, atversti. Gyvas miškas – prieš akis, gyvas, lengvai tariamas žodis, atsimuša giliai mintin. Šiandien gali manyti, kad daug kas gali rašyti, fotografuoti. Tačiau papasakoti apie girias ir į jas pakviesti duota ne kiekvienam. Autoriams tai pavyko, jų girioje šiandien šventė. 
Jei dar nematėte, nevartėte – paskubėkite. Knyga dar šilta, dar visai netoli nuo miško, nuo medžių. Tačiau tikiu - jai lemtas ilgas gyvenimas...

Selemonas Paltanavičius

back   Atgal

 

tarp

VĮ Anykščių miškų urėdija

Vilniaus g. 101, LT-29142 Anykščiai.
Tel./faks. (+370 381) 58 577, el. paštas info@amu.lt 
www.amu.lt

Juridinių asmenų registro kodas 154117499, PVM kodas LT541174917
a.s. LT 154010043100080148, AB DNB bankas

Darbo laikas: I - IV 8.00 - 17.00; V 8.00 - 15.45, Pietų pertrauka 12.00 - 12.45

tarp
Naujienų prenumerata
© VĮ Anykščių miškų urėdija | Pagrindinė svetainės versija pritaikyta naudotis neįgaliesiems Interneto svetainių kūrimas Interneto svetainių kūrimas optimizavimas seo paslaugos web design